Untitled

Apie kotletus ir jažinką

Pagautas noro pliurpt pasakojau ne perdėm susidomėjusiam kolegai istoriją apie vieną tokį veikėją (vienas toks veikėjas yra pats dažniausias mano istorijų dalyvis. Nors ir pačiam keista, šis tikrai egzistuoja), kuris Omane arabams technologijas pardavinėjo, kad galėtų Abdulas susiskambint su Mahmudu ir susitart kelintą valandą jos su gretima gentim aiškintis kam, galų gale, priklauso tas vienintelis šulinys dykumoj. Kolega mane staiga nutraukė ir pasakė, kad labai gaila, kad pasaulis panašėja. Pagalvojau ir sutikau, todėl labai temos nebevystėm. Kai sutinki, nelabai yra prasmės tęsti (niekada nesupratau, kaip kai kuriems žmonėms pavyksta kelias valandas šnekėtis ir sutikti vienas su kitu. Paaiškinkit man kas nors, kokia prasmė sutikus, kad tikrai taip yra, toliau šnekėt ta pačia tema ir pritariamai kinkuot galvom, besidžiaugiant savo sutarimu). Tik pasvarstėm, kad nelabai aišku, kodėl tie dėdės ir tetos su fotoaparatais taip džiaugiasi ir mėgsta nuvažiuoti į kokį nors kurortą, kur viskas taip pat, kaip ir namie - maistas tas pats (na, nuo jo vidurių nesuka, tas tiesa), aplinka ta pati. Galbūt yra vienas kitas adaptuotas, panašus į vietinį, motyvas, bet perdėm į akis nekrenta ir netrukdo mėgautis kiaulienos kotletais su jažinka Marmaryje. O jau namie perskaičiau, kad Yao Mingas veža vyno gėrimo kultūrą į Kiniją. Turi savo vardinius vynus, pagamintus Kalifornijoje, vienas kaštuoja 280 $, o kitas apie 800 $. Sakė, kad kinai geria daug, jų kitokia gėrimo kultūra, bet jis, Yao, Amerikėje pabuvęs ir žino, kad tikrai geras vakaras yra su vyno taure rankoje ir knyga kitoje.

 Nesu aš nei daug keliavęs, nei didelis visų kultūrų mylėtojas, bambėjau ir bambėsiu dėl vokiečių, kurie paversti politkorektiškais robotais ir sukandę dantis ištveria visus durnus pokštus apie hitlerius ir ciklonus, dėl kinų, kurie drovisi eit į bendrą vyrų dušą, dėl suomių, kurios riaugėja ir pasakoja, kaip gerai pašiko ir dėl visų kitų, kurių dar nesutikau, bet, neabejoju, sutiksiu ir man tikrai kas nors nepatiks. Ir iš tiesų nežinau, kiek mes visi vienodėjam. Bet vis dėlto tikrai liūdna. Liūdna, jei kinai gers taip, kaip liepia Yao. Nežinau ir kaip jie dabar geria, bet tegul ir toliau geria taip pat. Dar būtų labai smagu, jei dėdės ir tetos nuvažiavę į Alaniją negautų jažinkos su kotletais. Kaip su pokalbiais - daug įdomiau ir smagiau nesutikti, tada bent yra apie ką pašnekėt, jei yra noro, galima ir parėkt, taip ir su kitom kultūrom - man rodos, kad daug įdomiau prisivalgyt to keisto ir skrandžiui nesuvirškinamo maisto, nejaukiai kalbėtis su keistais sijonuotais ūsuočiais su skudurais ant galvos ir po keletos savaičių šiokio tokio nejaukumo grįžt į savo burbulą, kur visi valgo kotletus ir nemėgsta lenkų. Tada ir tie lenkai mielesni atrodys, ir Kalvarkių prekeivė nebenervins, kad pardavinėja картошачки, o ne bulves ir visi galėsim sutikt, kaip čia gerai ir kaip mes dėl visko sutinkam. Ir taip, aš labai kotletus su jažinka mėgstu.

skaityk

Skaitymas nejučiomis tapo pačiu sunkiausiu darbu, po, be abejonės, “tikro” darbo. Iš pradžių sakydavau, kad ir taip labai daug skaičiau, tiesiog pavargau. Po to kaltinau negebėjimą išsirinkti “tikrai geros” knygos tarp krūvų raidėmis padengto ir į spalvotą kartoną su negražiom autorių nuotraukom įrišto šikpopierio knygynuose ar bibliotekoje kitoje gatvės pusėje. Galiausiai priėjau išvados, kad grožinė literatūra yra nesąmonė ir reikia skaityti kažką rimto, kaip ir pritinka intelektualiam miesto jaunimui, kuris pasaulio matęs ir visaip kaip kitaip apsišvietęs. Pasiskolinau krūvą knygų, visas išmėčiau po kambarį, kruopščiai nučiupinėjau, aplamdžiau kampus ir aplaisčiau cocacola ir sriuba, kad atrodytų, jog skaitau kokias penkias vienu metu. Ir visą tą laiką visiem, kas netingėdavo klausytis, uoliai sekdavau pasakas apie tai, kiek daug aš skaitau, ir ką tas ar anas parašė ir kokia tai nesąmonė ar sąmonė. Pritariamai belinksėdami galvomis klausytojai išsiskirstė, skaityt pradėjau dar mažiau - dabar jau pakako rašliavų, straipsnių ir apdeitų internetuose. Ten gavau ne tik paskaityt, bet ir eterį pasireikšt, pasidalinti savo išmintim, sustiprinta visuotinai pripažintų klasikų ir kelnėtų ekspertų (ir -čių, aš ne seksistas, nors jei su sijonu, tai kokia dar ekspertizė, nebent kavos aparato instrukcijos) pavardėm ir citatom, kurios mane iškart pakeldavo į aukštesnį lygį nei visa likusi laido riterių ir amazonių masė, su tokiu pačiu nuoširdžiu ir vienodai teisėtu pykčiu kylanti į mūšį dėl Oksės papų ir FNTT vadovų. Abiejų po du. Lygios lyčių galimybės. Susirūpinimas kasdienybės aktualijomis atlėgo pastebėjus, kad viki ir gūglė padeda laido kaimynams Anonimui ir Beveidžiui taip pat sėkmingai apsiginkluoti kelnėtais ekspertais ir, ne tik kelnėtais, klasikais (klasikų būna ir su kalgotkėm. Jei dar turi ir peruką, tai ginčą, galima sakyti, laimėjot) ir atremti, rodos, neatremiamus argumentus. Teko bėgt. Nuo aktualijų, anonimų ir argumentų slėptis pabėgau į feisbuką. Jaučiaus puikiai - tekstai trumpi, nevargina, galima šokinėt nuo vieno prie kito kaip per kanalus, kaip įpratęs prie teliko, į tarpus pasimaišo vaizdų ir muzikų, ir dar yra vietos pasireikšt pačiam. Čia savi, supras. Greit praskrolinau visą puslapį, akimis užkliuvau už keletos, jei sąžiningai, nepažįstamų žmonių atostogų, papų poros ir prastos dainos, įvertinau konkurenciją ir greit sudėliojęs mintį apdeitinau savo statusą. Nuėjau į virtuvę, pasidariau kavos, grįžau į kambarį ir toliau skrolinau per feisbuką skaitydamas kitų nelabai pažįstamų žmonių išmintis ir nevisai. Dvi mergos išsiskyrė, vienai patinka kažkoks neaiškus serialas, Afrikoje gaudo kažkokį nevisprotį usuočių, kažkas baigė univerą, nusipirko mašiną, šita nori laimėti atostogas Ruandoje ir dar ipadas visai nieko būtų. Bet kažkas ne taip, vis nerimstu, net saulėje įdegusios bandelės nepatraukia tiek dėmesio kiek įprasta. Netikėtai pastebėjau sausainio trupinius ant pilvo, kuriuos belesdamas supratau, kad vis laukiu, kada užsidegs raudonas taškas viršutiniame kairiame kampe ir pamatysiu “Xxxxxx Xxxxxx likes your status update”. Ne kažką. Eičiau ir paskaityčiau geriau, bet vis dar laukiu, o trupiniai jau beveik baigėsi.